Knygoje vaizduojami vienos didelės Makdonaldų šeimos gyvenimo ir likimų fragmentai. Knygos pasakotojas vienas iš šeimos jaunesniųjų vaikų Aleksandras Makdonaldas. Visas kūrinys pasakojamas būtuoju laiku - tai tarsi prisiminimai. Tačiau prisiminimai siekia labai toli, jie perpasakojami Aleksandro lūpomis iš ankstesnių kartų giminės išgyvenimų. Kažkada seniai Makdonaldų protėviai emigravo iš Škotijos į Kanadą. Nors jau kelinta karta gyvena Kanadoje, Škotija juose dar gyva, ji gyvena jų prisiminimuose. Tarp savęs jie kartais kalbasi senąja geilų kalba, dainuoja geiliškas dainas.
Stiprioji šios giminės pusė - vyrai. Kurie iš kartos į kartą perduoda ne tik savo garsiąją pavardę, bet ir ryškiai raudoną plaukų spalvą. Per tiek metų nutinka visko, alinantis darbas kasyklose, artimųjų netektis, džiaugsmai ir nusivylimai, bet visada jie išlieka ištikimi vieni kitiems ir vadovaujasi gyvenime iš kartos į kartą perduodamu gyvenimo devizu ,,Niekada nepalik bėdoje savo kraujo''.
Kūrinys primena kažkiek skandinavišką stilių - gana slogus, kalba - tokia sausa- vyriška. Visa istorija be ryškių veiksmo šuolių. bet labai savita.
Vertinimas 2/3
Anotacija
Anotacija
Aleksandras Makdonaldas lanko brolį Kelumą, ir vyniojasi poros šimtmečių šeimos saga. Giminės klano nariai gerbia didįjį prosenį Calum Ruadhą, 1779 m. atplaukusį iš Škotijos; jie kalbasi apie protėvius senąja geilų kalba, dainuoja jų dainas. Ištikimybę giminės kraujui, senųjų pasakojimų trauką tebejaučia ir jauniausi palikuonys. Kaip kraujo ryšiai reiškiasi ir gerais, ir ydingais pavidalais, taip ir pasakojimas prisodrintas gyvenimo džiaugsmo ir liūdesio, šiltų santykių su artimiaisiais ir atjautos tiems, kam nepasisekė gyvenime.
Romanas „Menka bėda, jeigu...“ siekia ir tolimą Škotijos istoriją. Kūrinio pavadinime - frazė iš britų generolo Džeimso Vulfo, nemėgusio škotų, bet išnaudojusio jų drąsą mūšiuose, laiško 1759 m.: "Jie ištvermingi, bebaimiai, pripratę prie šiurkštaus krašto, ir menka bėda, jeigu jie žus."
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą